Šiandien vėluodama į susitikimą nejučiomis keikiau savo būdą. Pasižiūrėti į veidrodį nebuvo progos, tačiau aš nujaučiau, kad plaukai ir vėl pasišiaušę, o žandai rausvi nuo bėgimo. Man sudėtinga būti elegantiška ir moteriška – pamaniau. Dar sunkiau nevėluoti. Kiek save pamenu, tiek aš skubanti, vėluojanti, viską pametanti, o frazės „oi, pamiršau“, „kur mano telefonas?“ tapo įprastinėmis. Apie netvarką ant stalo net nerašau.

Po tokio prisistatymo būtų sunku patikėti, bet žmonės mane apibūdina kaip kantrią ir smulkmenišką. Dėl pastarojo būdo bruožo pritarčiau, netgi pavadinčiau tai perfekcionizmu. Pagooglinu perfekcionizmo sąvoką. Perfekcionizmas – liguistas žmogaus polinkis viską padaryti tobulai. Taaaaip, tinka.

Tobulumo paieškos dažniausiai įkalina ir neveda niekur. Gerai, prisipažinsiu, meluoju – veda į stagnaciją ir savigraužą… Galbūt ką tik suradau priežastį, kodėl visame tame chaose neatrandu savęs. Kurį laiką jaučiu, jog save realizuoju nepilnai. Rašymas – viena iš mano aistrų, kurią, beje, visiškai apleidau. Priekaištus iš aplinkinių dėl to pradėjau girdėti vis dažniau, o pasikartojančios mano gramatinės klaidos signalizavo rašyti, kol to nepamiršau – DABAR.

Rašyti tinklaraštį svajojau jau senokai. Pirmiausia abejojau ar dar vieno blog‘o apie stilių, madą iš viso reikia. Jų juk milijonai. Ar aš turėsiu ką pasakyti? Ar tai bus naudinga? Vėliau prasidėjo dvejonės ar iš viso esu tam tinkama. Neslėpsiu, visi mados tinklaraščiai man asocijuojasi su dailiomis, išsipuošusiomis merginomis, kurių veidas, figūra ir stiliaus pojūtis – tobuli. Galbūt dalį jų pavadinčiau naivokomis, kiek infantiliomis. Kvailos, neturinčios ką veikti gražuolės blogerės įvaizdis  iš tiesų užstrigęs mano mintyse.

Vieną vakarą skrolindama instagram‘e akys užkliuvo už Gildos nuotraukų. Gilda Ambrosio – dizainerė, stilistė ir tikra gatvės stiliaus diva. Skaitydama jos interviu visada pastebiu kažkokį keistą panašumą, žaviuosi jos laisve, drąsa ir buvimu savimi. Kalbant apie stilių, reta kuri sugeba taip derinti vintažą su naujausia podiumo mada, o plonytes šilko sukneles su džinsais. Žiūrėdama į Gildą pradedi tikėti, kad neįmanoma tampa įmanoma. Nejučiomis prisimenu ir Giorgia Tordini, kuri įkvepia mane savo nenuobodžia elegancija. O kur dar Giovanna Battaglia Engelbert… Būtent jos – kitokios, savitos, drąsios, įkvėpė mane pamiršti visus tobulumus, perfekcionizmą ir parašyti pirmą  įrašą blog‘e. Juk kiekvienas turime ką pasakyti, galime įkvėpti. Nenoriu ir nebūsiu standartinė gražuolė, nepadėsiu susikurti six packo‘o, tikriausiai niekada negalėsiu patarti kaip pasidaryti idealų veido kontūravimą ar strobling‘ą, bet tikiu, kad supažindinsiu su įdomiomis parodomis, įkvėpsiu stiliaus žaidimams, padėsiu surasti jums drąsos kurti savo verslą arba paprasčiausiai BŪTI TOBULAI NETOBULA SAVIMI.

 

P.S. Įrašai apie Gilda, Giorgia bei Giovanna tikrai atsidurs mano tinklaraštyje.